BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Trys paršiukai

Viename miške gyveno trys broliukai - trys paršiukai. Rausvi, linksmi rubuiliukai, labai panašūs vienas į kitą. Ir jų vardai buvo panašūs: Nif-Nifas, Nuf-Nufas ir Naf-Nafas.
Visą vasarą jie ganėsi pievose, šildėsi saulutėje, pliuškenosi balose.

Bet štai atėjo ruduo. Dangumi ėmė plaukti pilki debesys, dažnai lijo, pasidarė šalta.
- Broliukai, reikia mums pasistatyti namą, žiema artėja, - vieną rytą pasakė Naf-Nafas.
Tačiau broliai tingėjo dirbti.
- Spėsime! Iki žiemos dar toli, - pasakė Nif-Nifas.
- Kai prireiks, aš pats pasistatysiu namą, - pasakė Nuf-Nufas ir išsidrėbė purvyne.
- Ir aš pasistatysiu, - atsiliepė Nif-Nifas.
- Na ir kaip sau norite, - pasakė Naf-Nafas. - Tada aš vienas statysiuosi namą.

Kasdien buvo vis šalčiau ir šalčiau, bet Nif-Nifas ir Nuf-Nufas tingėjo imtis darbo. Tik tada, kai savo mėgiamą balą prie kelio iš ryto rado užšalusią, broliai pagaliau sunerimo.

Nif-Nifas sugalvojo, kad greitai ir lengvai galima pastatyti namelį iš šiaudų. Vakare, uždėjęs paskutinį šiaudų ryšulėlį ant savo namelio stogo, Nif-Nifas linksmai uždainavo:

Tai namelį pastačiau,
Pastačiau, pastačiau!
Niekur tokio nemačiau,
Nemačiau, nemačiau!

Nuf-Nufas iš pradžių irgi žadėjo namelį statyti iš šiaudų, bet pagalvojo, kad žiemą tokiame name bus labai šalta gyventi. “Namas iš šakų bus šiltesnis ir tvirtesnis,” - pamanė sau Nuf-Nufas. Taip jis ir padaė: susirentė namelį iš šakų, stogą užpylė sausais lapais ir savimi patenkintas uždainavo:

Mano nuostabūs namai,
Tai namai, tai namai!
Čia nebaisūs net griausmai,
Tra lia lia lia lia!

Išgirdęs dainelę, atbėgo Nif-Nifas. Broliukai labai džiaugėsi, kad šis nuobodus ir nemalonus darbas jau padarytas ir jie vėl galės žaisti. Nusprendė aplankyti Naf-Nafą ir pasižiūrėti, kaip gi jam sekasi statytis namą.

Naf-Nafas statė mūrinį namą. Paršiukas sunkiai rideno akmenis, krovė juos vieną ant kito ir mūrijo sienas.
- Kas gi čia dabar? Čia paršelio namas ar tvirtovė? - sušuko Nif-Nifas.
- Paršelio namas ir turi būti tvirtovė, - atsakė Naf-Nafas ir uždainavo:
Protingiausias tai jau aš,
Tai jau aš, tai jau aš!
Mūro namą kraunuos aš,
Tra lia lia lia lia!
Ir pasauly joks žvėris,
Joks žvėris, joks žvėris
Neįlis pro šias duris,
Šias duris, ne ne!

- Čia jis mini kažkokį žvėrį, - nusistebėjo Nif-Nifas.
- Apie kokį žvėrį tu dainuoji? - baugščiai apsidairė Nuf-Nufas.
- Tai aš apie vilką, - atsakė Naf-Nafas.
- Eik jau, eik! Iš kur jau čia rasis vilkų? - nusikvatojo Nif-Nifas.
- Aš tai juos mačiau tik paveikslėliuose. Eime, nėra mums čia ką veikti su tokiu baileliu, - pasakė Nuf-Nufas.
Ir broliai besijuokdami iš Naf-Nafo mūro namo patraukė per mišką namo. Bekeliaudami jie tiek įsidūko, kad ėmė garsiausiai kriuksėti ir žvygauti savo mėgstamą dainelę:

Vilkas pilkas nebaisus,
Nebaisus, nebaisus,
Eik tu kvaiša į kimsus,
Į kimsus, kimsus!

Taip bežvygaudami broliai pažadino už pušies snaudusį vilką:
- Kas čia šitaip rėkia, pamiegot neduoda? A-ūūū! O, tai du maži paiki paršiukai! O, dabar tai prisiėsiu paršienos!
Ir vilkas, seilę varvindamas šoko gaudyt paršiukų. Paršiukai, išvydę vilką, iš baimės net pabalo, o jų uodegytės ėmė tankiai tirtėti. Jie šoko bėgti - kiekvienas į savo namelius.
Pirmasis namo parbėgo Nif-Nifas. Jis užtrenkė savojo šiaudinio namuko duris ir tyliai, drebėdamas iš baimės laukė. Vilkas ilgai netruko prisivyti Nif-Nifo.
- Atidaryk duris, aš tave suėsiu! - šaukė vilkas.
- Neatidarysiu, - tirtėdamas atsakė Nif-Nifas.
- Kaip sau nori, tada aš tavo namą nupūsiu! - pasakė vilkas ir ėmė pūsti: fuuuuuu….
Pūstelėjo vieną sykį ir namelio sienos pakrypo, pūstelėjo antrą sykį ir Nif-Nifas liko stovėti vidury šiaudų krūvos. Vilkas dantimis kaukšt, paršelis tik sužvigo ir ėmė skuosti pas brolį Nuf-Nufą.
Nif-Nifui pavyko pasprukti nuo vilko ir prisiglausti pas Nuf-Nufą. Bet vilkas irgi buvo greitas ir vos paršeliams užtrankus duris, jau buvo prie jų.
- Och, kaip gerai, dabar aš jus abudu suėsiu! - džiaugėsi vilkas. Ir nieko nelaukęs ėmė pūsti.
Pūstelėjo vieną sykį ir nuo Nuf-Nufo namelio nulėkė stogas. Pūstelėjo antrą sykį ir namelio sienos subraškėjo, sudrebėjo. O kai papūtė trečią sykį, sienos išgriuvo ir paršiukai vėl šoko bėgti.
Bėgo paršiukai taip greitai, kaip iki šiol niekada nebėgo. Bėgo per visą lauką, per pusę miško, o vilkas vis lipo jiems ant kulnų. Galiausiai pribėgo Naf-Nafo namą. Šis kaip tik buvo baigęs įstatyti tvirtas ąžuolines duris. Naf-Nafas išsyk sumetė, kas broliams nutiko. Duris, langines tik paukšt, paukšt - užšovė, atisėdo ant kėdelės pakrosny ir linksmai uždainavo:

Ir pasauly joks žvėris,
Joks žvėris, joks žvėris
Neįlis pro šias duris,
Šias duris, ne ne!

Vilkas jau ėmė bradentis į duris.
- Atidaryk duris, arba aš tavo namą nupūūūūsiu! - sušuko vilkas.
- O tu pamėgink, - smagiai atsakė Naf-Nafas.
Vilkas ėmė pūsti. Vieną sykį, antrą sykį, trečią ir ketvirtą: pūst, pūst, o namas - nė krust. Supyko, ėmė dantimis, nagais akmenines sienas draskyti, bet tik nusilaužė nagus ir atkando dantis. Supykęs ir nusivylęs vilkas jau ketino suktis grįžti miškan, bet staiga pastebėjo ant stogo kaminą. “Va per čia aš ir įlįsiu pas paršiukus”, - pamanė pats sau. Ir ėmė ropštis ant stogo. Nif-Nifas ir Nuf-Nufas išgirdę šnaresį, baisiai nusigando, o Naf-Nafas iškart suprato, ką čia vilkišius ketina daryti. Jis tik brūkšt didžiojo katilo, kuriame virė vanduo, dangtį žemėn. Visas juodas kaip anglis vilkas iš kamino įkrito tiesiai į verdantį vandenį ir taip nupliko uodegą, kad šoko atgal į kaminą, kūliais nusirideno per namo stogą, prajojo per kiemą ant savo uodegos ir pabėgo miškan baisiai kaukdamas, nagais strėnas braukdamas. Daugiau niekada nė nesiartino prie paršelių namo, kuriame jie ilgai ir laimingai visi trys gyveno, linksmas dainas dainuodami:

Vilkas pilkas nebaisus,
Nebaisus, nebaisus,
Eik tu kvaiša į kimsus,
Į kimsus, kimsus!

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

  1. 1

    Laura rašė,

    2011-06-29 @ 15:22

    Ačiū, Egle, tau už pasaką ir už spektakliuką.. Reikėtų tai parodyti plačiajai publikai. Tikrai niekas negalėtų pasekti geriau nei tu. :)

Komentarų RSS · TrackBack URI

Tavo komentaras: