BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Pamąstymai apie viską

Pagaliau tikrasis lietus

Pastarosiomis dienomis kaip žinia mus aplanko vis dažniau šiltos dienos, bet kad nebūtų per gerai ir lietutis palynoja. Vis dėlto šiandien supratau, kad tikro lietaus, pavasarinio lietaus, iki šiandien mes dar nebuvom patyrę..

Kai pradėjom ruoštis laukan, sekundei abejingai susižvalgėm su kolege, o tada nusprendėm, kad į lauką eisim.. Lijo smarkus lietus.. Žinojau, kad negali būti taip blogai, kaip atrodo. Gerai apsišarvavom, ištuštinom neperšlampamų drabužių lentyną, ir kas su skėčiu, kas be, išbėgome į lietų..

Žiauru, pasakytų bet kuris normalus pilietis, bet tik ne tas, kuris tuos vaikus galėtų stebėti. Sunku įsivaizduoti kiek džiaugsmo apskritai vaikams teikia vanduo.. Vieni taip raminasi, stebėdami tekantį vandenį, klausydami srovės garsų, pajusdami šiltą ir šlapią, o kitais kartais ir šaltą..

Galiu garantuoti, kad jeigu būtumėt buvę šalia, būtumėt pamatę jų akyse žaigždeles žibančias iš džiaugsmo. . Pagaliau legaliai vanduo, kiek tik nori.. Kas po stogu į puodelius rinko lašus, kas aptiko gyslą tekančią iš lietvamzdžių, kas nešė vandenį į smėlį pyrgams, o kas ežerą naują užpylinėjo.. Veiklos netrūko nei vienam, jokio diskomforto ar nepatogumo. Toks oras netrukdo nei ant sūpynių suptis, netrukdo bėgioti, netrukdo kasti nei šluoti. Nerealu. Linkiu vieną dieną ir Jums tą išbandyti ir pajusti kaip gera bėgioti po šiltą lietų…

Gražios ateinančios vasaros. Būkite energingi, pailsėję, atsipalaidavę, tegul viskas teikia džiaugsmą.

Sėkmės

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

Pasikeitimai vaikystėje

Dažnai suaugusieji pavydi vaikams, mat jų gyvenimas lengvas ir nerūpestingas. Jie niekam neįsipareigoję, neatsakingi ir. t.t.t. Įdomu ar tikrai taip yra? Ar tikrai vaiko gyvenimas tik ilgas žaidimas, kuris baigiasi su pilnametyste? O gal reikėtų pasižiūrėti atbulai, pavyzdžiui pažiūrėti į savo lūkesčius, į savo norus susijusius su vaikais, ką mes jiems esame suplanavę..

Neseniai sudalyvavau viename mane uždegusiame seminare (skaitė dėstytojas iš Oslo) apie vaikystę ir nusprendžiau pasidalinti tuo, ką ten išgirdau. Šis įrašas būtent apie tai.

Kiekvienas vaikas yra labai individualus ir vystosi skirtingai, tačiau egzistuoja tam tikri pasikeitimai įvykstantys vaikystėje, kurie būdingi visiems vaikams. Paprastai tie pasikeitimai yra dalis didžiulio paradokso, todėl kartais labai sunku suprasti, kas iš tikrųjų vyksta.  Kita vertus tos krizės/pasikeitimai yra būtini, kad vaikas užbaigtų vieną etapą ir sėkmingai galėtų pereiti į kitą.

Pirmasis stiprus pasikeitimas įvyksta, kai vaikui yra maždaug 2.5 - 3 metai. Tai amžius, kai vaikas pradeda sakyti “AŠ”, ne tik sakyti, bet ir suprasti, kad “AŠ” nesu Tu, nesu mama ar tėtė, kad “AŠ” skirtas tik man apie mane. Tai reikšmingas mąstymo pasiekimas, kuris ateina palaipsniui ir jo išorinė išraiška, tiksliau praktikavimasis, yra “NE” sakymas. Šitą etapą greičiausiai atsimena visi, o kas dar nepatyrė, tai greičiausiai vėliau patirs, mat kiek man teko patirti, šitam laikotarpyje įsijungia sirenos tėvų galvose, jie puola ieškoti knygų, psichologų, kurie padėtų spręsti problemas, ieško patarimų aplinkoje, nes jie jaučiasi, kad nesusitvarko su savo dvimečiais.. Suaugęs turi suprasti, kad sprendimus priima jis, ir neužkrauti tos sprendimų naštos vaikui, kurios jis negali pakelti. Nereikia klausti vaikų nuomonės, jeigu atsakymas ir taip aiškus. Kam klausti vaiko, ar nori eiti į darželį, jei toks yra gyvenimas, ir tėvams reikia į darbą (čia aš nekalbu apie tuos kraštutinumus, kai kažkas yra negerai įstaigoje). Ir daugybė panašių klausimų, pvz. tipinis klausimas, ar nori eiti namo (iš darželio). Juk tai neišvengiama, o darželio auklėtojos tikriausiai nedirba per naktį? Kažkodėl pagalvojau apie demokratinius Baltarusijos rinkimus…

Amžiuje iki septynerių metų vaikas visą laiką mokosi labai intensyviai, nesustodamas. Ilsisi tik miegodamas, o gal net ir tada vyksta tam tikri mokymosi procesai, kas žino. Per šitą laikotarpį vaikas išmoksta daugiau negu per visą tolimesnį savo gyvenimą. Jis turi išmokti kalbą, motinos veido išraiškas, gestus ir dar daug kitų dalykų. Vaikas mokosi iš žmonių, kurie yra tiesiog patys savimi, t.y. ryte atsikėlę eina praustis, valytis dantų, po to pusryčiauja, išsiruošia į lauką, vėliau gamina pietus, tvarkosi ir t.t.t.t. Viso to vaikas mokosi judėdamas. Jei vaikas juda nepakankamai, jis į mokyklą atsineša labai daug nerimo. Atėję į pirmą klasę vaikai negali išsėdėti vienoje vietoje ir susikaupti pamokoms.

Kada vaikas subręsta mokyklai? Atsakymas į šitą klausimą yra - kai pasikeičia būdas, kaip vaikas mokosi (iki tol mokydavosi judėdamas). Septynerių metų vaikui atsiranda galimybė mokytis kitu būdu, t.y. fizinis judėjimas tampa judėjimu viduje, ką mes vadiname mąstymu. Tačiau septynmečio mąstymas dar toli gražu nėra toks kaip suaugusiojo. Šitie vaikai žino sąlyginai mažai žodžių, tačiau jų žodžiai yra visa apimantys ir labai plačiai panaudojami (suaugęs operuoja dideliu kiekiu žodžių ir kiekvienam reiškiniui ar daiktui apibūdinti jis turi atskirus žodžius). Kita priežastis - priežastingumas. Vaikai, skirtingai nuo suaugusiųjų dar ilgai nemąsto priežasties - pasekmės būdu. Jie dalykus priima tokius, kokie jie yra, net ir pačius neįtikėčiausius. Kitaip šitas reiškinys dar vadinamas mitiniu mąstymu.  Jie yra visiškai nekritiški juos pasiekiančiai informacijai, nepaisant, kad panašiu metu gali ateiti dvi viena kitai visiškai prieštaraujančios informacijos, ir jie priima jas abi, neklausdami kaip taip gali būti. Dar vienas svarbus dalykas žinoti, yra tai, kad vaikai mąsto ne sąvokomis, o vaizdiniais, todėl labai svarbu sudaryti vaikui sąlygas piešti, nes tai pats adekvačiausias būdas vaikui išreikšti save.

Šituo laikotarpiu vaikams labai svarbu autoritetas.

Šitame amžiaus tarpsnyje svarbu žinoti, kad vaikai problemas sprendžia ten, iš kur jos kilo. Tai reiškia, kad jei problema kyla iš širdies, širdyje ir turi būti išspręsta, o ne protu (kas artimiau suaugusiems). Kartais receptas gali būti tiesiog paverkimas kartu ir susitaikymas su tuo kas atsitiko, vietoje ilgų logiškų paaiškinimų ir išvedžiojimų, kaip būtų, galėtų būti ar bus.

Apie dvyliktus vaiko metus priežastingumas tampa vieninteliu būdu mokytis.

Devyneri metai. Vaikai intensyviai stebi, ką daro pasaulis. Šitame amžiuje jie jau atsitraukia nuo autoriteto ir stebi jį iš išorės (iki tol jie tapatinosi su juo ir visiškai nevertino, nes buvo tarsi viduje autoriteto). Jie tampa šiek tiek melancholiški. Jie viską pastebi ir taip pat tai, kas yra nelabai malonu. Pavyzdžiui jie pastebi, kad autoritetai sako skirtingus dalykus, ko nebuvo iki šiol. Jie jau pajėgūs įvertinti.

Dvyliktieji metai. Pradeda atsirasti paauglystės požymiai. Visų pirma jie reiškiasi labai stipriais fiziniais pasikeitimais: auga galūnės, veide dingsta vaikiškos proporcijos. Tai įvyksta maždaug per du mėnesius. taip pat vyksta harmoniniai pasikeitimai. Jie tampa labai nepasastovūs. Vieną dieną sako vienaip, kitą kitaip, ir tai yra normalu, taip turi būti. Svarbu mums suaugusiems suvokti ir nepriekaištauti, nes vakar buvo vakar, o šiandien yra šiandien. Trylikos - keturiolikos metų jaunuolių emocijos pradeda lietis, kaip sprogimai.

Įsimylėjimas šitame amžiuje yra toks stiprus, kad kitame žmoguje jie gali pamatyti dievišką grožį. Tai susiję su emocijų pajautimu ir kalba (tokio įsimylėjimo žmogus jau niekada gyvenime negali patirti). Staiga jiems pritrūksta žodžių. Neegzistuoja žodžiai, kurie atspindėtų tuos stiprius pojūčius, todėl dažnai jaunuoliai pasirenka kažko nepasakyti, arba pradeda kurti savo kalbą, kuri suteikia galimybę vėl naudoti kalbos dovaną. Paradoksalu tai, kad tuo pačiu laiku, jie tarsi atranda veidrodį iš naujo, ir pamato savo “bjaurumą”.

Paaugliui būtina turėti savo erdvę, kad galėtų kažką vystyti savo viduje. Tai labai privatu ir tą reikia gerbti.

Emocijų paradoksas šitame amžiuje yra tas, kad paaugliai turi labai gilų ilgesį šilumai ir artumui, bet kartu jie yra dagūs kaip kaktusai…

Labai svarbu nepamiršti, kad tai kas vyksta paauglystėje, nieko nepasako apie tai, koks žmogus išaugs iš to vaiko, ir kad viskas labai greitai pasikeis. Paaugliams gyvybiškai svarbu konfrontuoti ir kariauti, todėl tėvai jokiu būdu neturi pasiduoti.

Dar vienas prabudimas mąstyme įvyksta, kai jaunuoliai atranda labai stiprų idealą - tiesą. Jie ieško SAVO tiesos ir turi ją surasti. Jaunuolių mąstymas dar nėra iki galo išvystytas ir dar yra labai šviežias. Jiems dar sunku savarankiškai mąstyti.

Dar vienas paauglystei būdingas bruožas - tai matymas juoda - balta. Vienus jie idealizuoja, garbina, o kiti jiems atrodo kvaili, nesuprantantys. Mūsų vaidmuo kaip suaugusiųjų, atėjus laikui, juos paleisti. Turime suteikti jiems energijos skrydžiui, o ne sulaikyti.

Maždaug apie šešioliktus metus pasimato, kad jaunuolis jau gali objektyviai vertinti. Šitas lūžis žymi paauglystės pabaigą.

Toks trumpas maratonas per vaikystę. Ką besakytume ar bedarytume visur reikia mūsų kaip suaugusiųjų supratingumo, tvirtumo, pastovumo ir tikėjimo tuo kas vyksta, ką darom. Tikriausiai nepameluosiu, kad didžiausia tėvų pedagogikos paslaptis glūdi jų pačių sveikume. Sveikata čia nesusijusi mūsų kūniškais negalavimais, paslaptis mūsų viduje, mūsų jausmų, minčių sveikume. Kaip išsireiškė dėstytojas, dažnai svarbu ne tai ką darom ar padarėm, bet kokios buvo yra mūsų intencijos. Būkime sveiki ir laimingi. Sėkmės!

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

Vaikų lauko apranga. Pavasaris/Ruduo

Mūsų Gandro lizde reikia taip “apsiplunksnuoti”, kad nereikėtų vidurį žiemos ieškoti Afrikos šilumos. Tinkama apranga yra vienintelis ir svarbiausias, dažnai milžiniškas prašymas-reikalavimas tėveliams. Toli gražu tinkama apranga nėra savaime suprantamas dalykas. Aš pati  to tikrai nebūčiau supratusi, jeigu man nebūtų reikėję kasdien bet kokiu oru praleisti tiek laiko lauke, kiek dabar praleidžiu.. Tiesa, visai neseniai teko atlikti praktiką viename darželyje, kur keletą pirmų dienų vaikai nėjo į lauką, nes “buvo šalta” (aš patyliukas sau mintyse svajojau apie tuos saulės spindulius, kurie veržėsi pro langą, bet..). Galų gale man nusibodo vežiotis savo “kerzus” ir slidininko aprangą. Kaip tik aš juos saugiai palikau namuose, sužinojau, kad tą dieną reikės eiti su vaikais į lauką.. Juokais sakiau, “nors kartą kaip normali auklėtoja išeisiu laukan, su bateliais, su paltuku, kaip ir priklauso”.. Na, po to nejuokais susirgau.. Taigi, apsirengti vis dėl to reikia. Apie vaikų ėjimą į lauką yra nemažai skirtingų nuomonių, su tuo susijusių baimių. Jeigu man kas nors įrodytų, kad tų darželių, kur vaikai į lauką neina (tokių kaip suprantu nemažai mūsų šalyje), vaikai neserga, aš nuolankiai nulenkčiau galvą, nes gal tai būtų ženklas, kad gal aš neteisi. Deja, o gal ne deja, o valio, kad aš žinau, jog taip tikrai nėra. Va vienų šeimos draugų vaikai, serga ištisai, nors jų darželyje vaikai tikrai neina į lauką netinkamu oru, o tokio Lietuvoje tikriausiai daugiau negu galite įsivaizduoti. Pavyzdžiui, žinau darželį, kur vidurį vasaros, esant 23 laipsniams jau šalta.. Suprantu juos, bet visgi ne Afrikoje gyvenam, susitaikykim ir nustokim tikėtis, kad gamta mus išgirs ir nustos siūsti mums tas netikusias dienas, o geriau aprenkim vaikus taip, kad jie būtų pasiruošę priimti visus gamtos siunčiamus iššūkius..

Čia dar ne į temą, bet atsiminiau iš savo vaikystės, kada aš kasdien lakstydavau su kaliošais po balas, be jokių neperšlampamų drabužių, grįždavau šlapia, lakstydavau palaidais plaukais po lietų, lakstydavau ir basa ir žinokit.. Beveik nesirgau..O dar įdomiau, kad niekas nesuko sau dėl to galvos, pamatė, kad šlapia, vadinasi reikia persirengti, jokio nerimo iš mamos, nors tikrai negaliu sakyti, kad manim nesirūpino, rūpinasi po šiai dienai ten kur reikia..

Taigi pagaliau reikėtų apie tą apsirengimą.. Atėjęs pavasaris jau davė signalus, kad reikia keisti apdarus. Stori žieminiai kombinezonai jau per šilti.

  • Pats pirmas dalykas, ką reikia žinoti - tai, kad drabužiai, bet kokie, turi būti patogūs. Nepykit, bet kas iš storiausio vilnonio kombinezono, jei vaikas išėjęs į lauką vos galvą gali pasukti, ką jau ten apie gudresnius judesius kalbėti.. Aišku, kad jis net ir taip storai apsirengęs sušals, nes šiluma neatsiejama nuo judrumo. Vaikams smagu tada, kai jie gali jaustis pilnaverčiai ir nesuvaržyti. Reikia pagalvoti, ar vaikas galės laisvai bėgioti, ar bėgdamas nepames kelnių (parašiau ir atsiminiau vieną vaizdelį, stoviu kieme ir žiūriu vienas vaikas eina, o kelnės jam jau beveik iki kelių nusmukę, o jis bando užtraukti jas aukštyn, bet nepavyksta.. Liūdna..), ar kepurėje nešvilpauja vėjai ir t.t.t.
  • Pirštinės. Tokiu metu geriausiai tinka plonos pirštinės ir geriausiai pirštuotos, nes vaikas gali viską laisvai paimti, viską veikti, ir pirštinės jam nekliudo. Aišku, tai reiškia, kad reikia turėti ne vieną ne dvi poras tokių pirštinių, kad galėtum pakeisti jas tiek kartų, kiek reikės. Kai yra balų ir lyja, ar labai šlapia, galima dar pasinaudoti ir žieminėmis, kurios ne taip greitai peršlampa, bet nėra tokios patogios. Svarbu ir tai, kad visa tai darželyje turi būti prieinama. SVARBU: pirštinės geriausios tos, kurios apspaudžia didesnę riešo dalį.Nuo to priklauso kaip jos laikosi vaikui ant rankos ir ar jam patogu.
  • Kepurytė. Labai svarbus drabužis. Ar jis tinkamas, ar ne, labai lengva patikrinti. Žiūrim ar ausys išlenda, ar ne. Visi tikriausiai žino, kad taip būti neturėtų. Man asmeniškai tobula kepurė, dar ir kaklą paslepia, kad nereikia papildomai jokių šalikų.
  • Metas ieškoti, neperšlampamų kelnių. Perkan kelnes rekėtų iš anksto pagalvoti apie tai, kad būtinai reikalingos gumytės kelnių apačioje, kurias galima ir prisiūti (bet jei nenorite to daryti, tai geriau jau iš karto nusipirkti su gumytėmis). Tos gumytės labai sumažina riziką sušlapti kojytes, net jei ir vaikas avi botus.
  • Striukė bent tariamai irgi turėtų būti neperšlampama, nors tai nėra taip svarbu kaip kelnės. Nelabai tinka striukė kurios viršus iš plonos medvilninės medžiagytės, kuri nuostabiai viską geria į save.
  • Vilnonės kojinės. Kadangi su plonomis kojinytėmis į botus dar tikrai per šalta, reikia būtinai turėti bent keletą porų šiltų močiutės megztų vilnonių kojinių, kurių sudėtis - 100 proc. VILNA, jokiu būdu ne akrilas ar dar kas. (PASTABA: megzta kojinė, nereiškia, kad ji vilnonė).
  • Botai arba veltiniai su kaliošais. Labai svarbu, kad kojytėms būtų šilta. Gerai tai, kad gerų neperšlampančių batų, pašiltintų botų ar veltinių tikrai yra, bet jau jų kainos, tai atleiskit. Nesąmonė už kaliošus mokėti kelis šimtus.. Bet jau taip mes gerai gyvenam Lietuvoje. Ką gali bepridurti… Užtai guminių botų tikrai yra visur ir už normalią kainą, belieka pasirūpinti labai gerom storom kojinėm, arba nusivelti arba paprašyti, kad kas nuveltų ale kojines batukus į botus. Tiesa, labai svarbu, botai turi būti mažiausiai dviem dydžiais didesni!!! Niekada nepirkit botų, kuriuos po mėnesio reikės slėpti, nes su kojine netilps..
  • Lietpaltis. Lyjant lietui, o ypač stipresniam, reikėtų lietpalčio. Jų šiais laikais įsigyti jau galima beveik visur.
  • Skėtis. Nieko nėra smagiau vaikams, kaip pasivaikščioti su skėčiais po lietų. Čia jau smagumo reikalas :)

Galiu tik pasidžiaugti, kad mūsų vaikai labai puikiai apsirengę laukui. Ačiū už tai tėveliams!!!

Rodyk draugams

Komentarai (4) »

Pėdos smėlyje, arba apie tai, kaip vaikas su mūsų pagalba, gali pasidovanoti sau savo raidos liudijimą

Labai jau ilgą pavadinimą sugalvojau, o iš tikrųjų šitas įrašas yra apie vaikų piešinius. Apie tai, kaip jie gali būti vertingi, ir apie tai, ką jie mums gali papasakoti. Labai ilgai galvojau apie šitą temą, mąsčiau iš visų pusių, kaip čia visiems papasakoti, kad suprastumėt, kodėl man tai atrodo taip svarbu, ir galų gale tikiuosi, kad man tai pavyks. Gero skaitymo..

Pradžioje šiek tiek bazinės teorijos. Taigi, vaikai piešti pradeda būdami maždaug 1.5 metukų. Tai neišvengiamai susiję su jų motoriniais gebėjimais, kurie šiuo laikotarpiu įgalina vaiką paimti ir išlaikyti pieštuką. Pirmosios žymės popieriuje yra paliekamos stipraus mosto. Vaizdingesniam įsivaizdavimui tikrų toks pavyzdys: žmogeliukas pieštuku piešia ore milžinišką U raidę ir pačiame apatiniame taške pieštukas prisiliečia prie popieriaus ir palieka jame žymę, arba įsivaizduokite švytuoklę, kuri žemiausiame taške vos vos liečiasi prie pagrindo.. Kuo toliau tuo kūnas pradeda vis labiau ir labiau klausyti ir, artėjant antrajam gimtadieniui, vaikas pradeda stengtis ir deda daug pastangų piešdamas į zigzagus panašius braižinius, kurie gali užimti visą lapą ir yra braižomi visomis kryptimis, atsiranda linijos, kabliukai, brūkšniukai, kol galų gale ilgų treniruočių dėka lape pasirodo “kamuoliniai debesys”. Prie kurių taip pat ilgai ir nuobodžiai dirbama, kol jie išauga į kitas formas..

Tokie potepiai paprastai vadinami labai paprastai - keverzojimu, kitur braižiniais. Tikriausiai nedaug atsirastų tokių, kurie pasakytų, jog šitas “menas” keliauja į segtuvą ir laukia, kol iš naujo kada nors bus peržiūrėtas. Atleiskit, jei klystu, bet neabejoju, jog dažniausiai keverzonės keliauja į šiukšlių dėžę. Kodėl taip neturėtų būti? Ir ką su jais veikti? Apie tai vėliau, o dabar augame..

Laikotarpyje iki trijų metų piešiniuose išryškėja spiralės, tiksliau neišryškėja, bet jos yra akivaizdžios, vaikas jas piešia iš išorės į vidų. Sekantis žingsnis  - apskritimai. Didžiuliai apskritimai gali būti net per visą lapą, juose gali būti taškas, arba daugiau taškų, ilgainiui virstančių tarsi veido bruožais, o piešinys primena galvą, iš kurios vėliau išauga daug kojų (primena saulę), tos kojos pasvirusios viena kryptimi. Šitas piešinys dar vadinamas bėgančiąja galva, ji tarsi ritasi beribėje erdvėje.. Šitoje stadijoje jau reikia tikslumo, ranka jau gana neblogai įvaldyta ir į procesą įsijungia mintys.

Apie trečius metus galvai išauga kojos. Galima pastebėti, kad vaikas pradeda geriau orientuotis erdvėje, t.y. du brūkšnius simbolizuojančius kojas jis brėžia žemyn ir, paprastai, dar du į šonus. Atsiranda labai akivaizdi figūra - galva, kojos ir rankos, kuri vaiko žodžiais gali reikšti bet ką, tiek gyvūną, tiek žmogų. Ši figūra turi įvairių pavadinimų, populiariausi galvakojis arba buožgalvis. Šituo metu vaikas pradeda įvardinti tai, ką piešia, tai svarbus vystymosi etapas.

Palaipsniui neproporcinga galva mažėja, kūnas tobulėja, kol pasidaro panašus į žmogų. Tarp keturių ir penkerių metų vaikas pradeda kurti istorijas, o jo piešiniuose gali atsispindėti sunkumai ar problemos, su kuriomis jis susiduria.

Penkerių šešerių metų vaikas jau pradeda vaizduoti aplinką. Iki septynerių metų vaikai labai gerai orientuojasi erdvėje, nekyla klausimų, kur dangus, o kur žemė. Žmonės, medžiai, gyvūnai ir kt. stovi ant tvirto pagrindo, saulė paprastai kuriame nors kampe piešinio viršuje, daug smulkių detalių.

Kadangi šiuo gyvenimo periodu mane išimtinai domina tik ikimokyklinis amžius, tai šia informacija ir apsiribosiu. Įsivaizduokite, kad turite surinkę vaiko piešinius nuo pat pirmųjų mostelėjimų iki mokyklinio amžiaus, ir galite viską peržiūrėti iš naujo. Įsivaizduokite, kaip įdomu prisiminti savo mažojo augimą, kada daug kas jau pasimiršę, o prisiminimai išblukę. Įsivaizduokite kaip įdomu suaugusiam atsiversti segtuvą ir pačiam pamatyti, kaip jis vystėsi, augo. Man tai kažkas neįtikėtino ir stebuklingo. Kasdien stebėdama skirtingų vaikų piešinius stebiuosi ir žaviuosi tuo, ką jie lape parašo apie save. Piešinio evoliucija man kartais primena gėlės žiedą, kai iš pumpuro lukštenasi ir į saulę prašosi vis naujas lapelis, kol galų gale pražysta visu savo gražumu…

Yra pastebėta, kad viso pasaulių vaikų piešinių raida yra tokia pati arba labai panaši. Skirtumai išryškėja maždaug apie šeštus metus, kai vaikas pradeda piešti aplinką. Patys galite įsivaizduoti, kuo gali skirtis skirtingų kontinentų vaikų piešiniai, kuriuose jau atsiranda kultūrų elementai, skirtingi gamtovaizdžiai ir pan.. Nepaisant to, nereikia pamiršti, kad kiekvienas vaikas vystosi individualiai ir priklausomai nuo to gali būti nesutapimų su literatūroje aprašomais pavyzdžiais. Pavyzdžiui, gali būti, kad vaikas anksčiau ar priešingai gerokai vėliau pradeda piešti figūras, t.y. galvakojį arba žmogeliuką, gali būti ir taip, kad visai pagalvosite, kad jūsų vaikui viskas yra kitaip, arba kad jam neįdomu piešti, arba jis mėgsta tik spalvinti..

Asmeniškai, aš, labai pritariu tai nuomonei, kad piešimas vaikui yra labai svarbus dėl keleto priežasčių. Piešdamas vaikas nusiramina, susikaupia, ir skirtingai nuo paplitusios nuomonės, kad piešdamas vaikas nejuda ir yra pasyvumo būsenoj, manau, kad jis kaip tik yra labai aktyvus savo mintyse ir emocijose, į popieriaus lapą mažylis iškrauna viską kas kaupiasi jo viduje ir ko plika akimi mes nematome. Piešiant lavėja smulkioji motorika, yra pajungiami akių ir rankos judesiai, nes vaikas siekia tikslumo, į procesą palaipsniui įjungiamas mąstymas ir suvokimas, viską ką piešia išgyvena ir emociškai.

Kalbant apie vaikų piešinius, negaliu nepaminėti ir tokios teorijos, kuri teigia, jog vaikų piešiniuose atsispindi tai kas vyksta su vaiko kūnu, t.y. nagrinėdami vaikų piešinius mes galime matyti, kurioje kūno vietoje vyksta aktyviausias darbas. Sako, kad vos pradėjęs piešti vaikas visiškai nemąsto ką piešia ir dar ilgai to nedaro. Jis piešia tai, kas vyksta su juo, ir todėl nėra prasmės klausti, ką nupiešė, nes jis to mums negali pasakyti. Iki trejų metų labai aktyviai vystosi vaiko smegenys. Todėl šito laikotarpio pabaigoje vaiko piešinyje mes akivaizdžiai matome milžinišką galvą beveik be detalių. Vėliau gyvenimo jėgos koncentruojasi toje kūno dalyje, kur yra ritminiai organai, t.y. širdis ir plaučiai, kuriuos įrėmina krūtinės ląsta ir stuburas. Buvo pastebėta, kad šitame amžiuje vaikų piešiniuose atsiranda pasikartojantys simboliai, pvz. vaikas gali pripiešti visą lapą įvairių dydžių apskritimų, arba apskritimų iš kurių kiekvieno nutįsęs brūkšnys žemyn. Tai sieja su pasikartojimais, ritmais, vykstančiais vaiko viduje. Gali būti piešiamos grotos, kurios atspindi krūtinės ląstą, arba į stuburą panašus derinys. Apie penktus metus vaikas pradeda piešti namą. Namas tiek liaudies pasakose tiek vaiko piešiniuose yra fizinio kūno simbolis. Pradžioje žmogeliukai piešiami šalia namo, po to jie “įeina” į namą. Taip pat šituo laikotarpiu labai svarbų vaidmenį atlieka galūnės. Piešiniuose tai matyti, nes žmogus nusileidžia ant žemės ir tvirtomis pėdomis atsistoja ant pagrindo, kaip prieš tai kabėdavo erdvėje, liaunomis brūkšninėmis kojytėmis, dažniausiai be pėdų. Apie šeštus metus pradeda klibėti ir kristi pieniniai dantukai, vaikas ruošiasi mokyklai. Piešiniuose galima pastebėti dantis ar jų šaknis primenančių elementų.. Kiekvienas tikime tuo kuo norime tikėti, bet nesakykite, tai beprotiškai įdomu..

Kodėl kartais nutinka, kad vaikai nenori piešti, skundžiasi, kad nemoka, ir prašo pagalbos, kodėl keturių metų vaikas tik keverzoja ir nepiešia jokių apčiuopiamų formų? Tai gali priklausyti nuo interesų, nuo individualumo kiekvieno vaiko, kas ne visada priklauso nuo mūsų, ir ką mes galime įtakoti. Bet taip pat yra dalykai, kuriuos mes galime pakeisti. Visai neseniai pastebėjau, kad mano vaikas nustojo piešti.. Labai gerai atsimenu, kai maždaug prieš metus ji piešdavo galvakojį, kiekvienąsyk priskirdama jam tam tikrą vardą, pasakodama istoriją, o dabar - nieko. Vis klausiau savęs, kas nutiko, kodėl ji nieko nepiešia, o tik prašo, kad jai kas nors nupieštų, tada ji galėtų spalvinti. Galų gale supratau, kad tas mano vaikas visiškai neteko pasitikėjimo savimi, ji labai tvirtai galvojo, kad ji nemoka nieko piešti, o moka tik suaugę. Kodėl ji taip galvojo? Nes suaugę ją mokino ir jai nupiešdavo. Iš tiesų reikia pripažinti, kad suaugusiojo šuniukas, kad ir nelabai vykęs, visvien labiau panašus į  šuniuką negu keturmečio ir vaikai tą labai pastebi.. Tiesa, kai aš pastebėjau, kas vyksta ir šį tą pakeičiau kasdienybėje, ji pradėjo piešti, o po keleto dienų dideliam mano džiaugsmui nupiešė princesę su leliuku pilve. Gražu ar ne?.

Keletas patarimų tiems, kurie nori, pažiūrėti ir pastebėti savo vaikų piešinius, ir matyti, kaip jie keičiasi bėgant laikui, galbūt tiems, kurie norėtų padovanoti savo vaikui tokį jo piešinių segtuvą ir papasakoti ką įžvelgė tuose piešiniuose, kai buvo jauna mama. Patarimai tiems, kurie nori padėti savo vaikui išreikšti save piešiant. Taigi:

- vaiko piešti nereikia mokinti. Patikėkite, jis moka pats. Nupiešdami jo ranka, arba už jį, atimate galimybę pačiam bandyti ir treniruotis, nepaisant to, kad iki tokio rezultato, kuris patiktų suaugusiajam, dar vaikui daug augti.

- nereikia klausti, kas čia arba ką čia nupiešei. Mažas vaikas sąmoningai negali suvokti, ką jis piešia. Jei klausiame, vaikas jaučiasi turįs kažką mums pasakyti, greičiausiai, jei paklaustume už valandos jis sakytų jau kažką kitą, ir tie atsakymai iš tiesų neko nereikštų. Visai kas kita, kai vaikas pats pradeda pasakoti. Būtinai užsirašykite ant to lapo, ką jis pasakoja, čia jau skleidžiasi jo fantazija.

- negirkite ir dirbtinai nesižavėkite, net ir nedirbtinai to daryti nereikėtų. Nuolatos giriamas vaikas palaipsniui praranda džiaugsmą tam, ką daro. Jausdamas, kaip jūs žavitės, jis pradeda galvoti, kad piešdama jis suteikia jums džiaugsmą, jaučiasi pripažintas. Tačiau jis gali pradėti piešti, tik tam, kad tikėsis jūsų reakcijos, o ne tam, kad jam patiktų pati veikla. Didesni vaikai gali pradėti jausti nusivylimą, nes nepaisant pagyrų, jie pradeda suprasti, kad negali tobulai pavaizduoti dalykų. Jeigu vaikas klausia ar mums dideliems gražu, galime atsakydami paklausti, ar jam pačiam gražu, ir išklausyti ką jis papasakos apie piešinį.

- būtinai užrašykite vardą ir datą, kada piešė.

- šitam reikalui geriausiai tinka kreidelės arba pieštukai. Akvarelė liejasi ir mes negalėsime matyti to, ką vaikas piešia.

- piešimui reikalingos sąlygos ir laisva valia. Todėl reikia tam paruošti aplinką. Geriausia, kad vaikas bet kada galėtų pasiekti popierių ir pieštukus ir kai jam kyla noras galėtų užsiimti šita veikla, kaip ir bet kuria kita.

Įsivaizduoju, kad gali kilti klausimas, tai kaipgi yra su lavinimu, juk vaikas turi labai anksti pataikyti nubrėžti linijas ten kur pažymėta, arba gebėti pieštuku keliauti labirintu, arba tam tikra spalva nuspalvinti paveikslėlį knygelėje, ar kitokias duotas užduotėles daryti. Gali kilti klausimas apie tai, kaip gi tada kūrybiškumo ugdymas. Gali kilti dar galybė klausimų, kurių dabar taip staiga nesugalvoju, gal sugalvosite jūs ir parašysite prie komentarų man pamąstymui, bet dabar pasistengsiu atsakyti į tuos kuriuos pati uždaviau. Visų pirma, savarankiškai piešiantis vaikas lygiai taip pat lavina motoriką, vėliau atsiranda poreikis tikslumui ir vaikas stengiasi, dirba jo akytės ir ranka, jie apjungiami vienam tikslui, tai reikalauja pastangų ir susikaupimo. Dar vėliau vaikas sąmoningėja ir mąsto, vystosi jo vaizduotė, kitaip tariant, jis lavinasi, bet savu tempu. Apie kūrybiškumą žadu pasiruošti daugiau ir gal greitu metu parašysiu kitą įrašą, bet manau, kad kūrybišką asmenybę ugdyti galima tik tada, kai jis auga laisvoje aplinkoje, o ne tokioje, kuri pratina jį prie šablonų.

Šitam kartui tiek.. Man beprotiškai įdomi kitų žmonių nuomonė, parašykit komentarus, ką jūs galvojate.

Dėkoju už dėmesį

Gero savaitgalio :)

Literatūra:

http://www.learningdesign.com/Portfolio/DrawDev/kiddrawing.html

http://www.users.totalise.co.uk/~kbroom/Lectures/children.htm

Inger Brochmann “Vaikų piešinių paslaptys”, Vilnius 2004

Rodyk draugams

Komentarai (1) »

Imti ir duoti

Trijų karalių akcija su mūsų vaikais privertė labai stipriai susimąstyti apie tai, kokia yra švenčių prasmė, apie tai kaip mes mokame duoti ir imti. Iš esmės dažniausiai šventės akcentu tampa dovanos. Ypač jos aktualios, jei yra vaikų. Visi užpuola parduotuves, perka viską iš eilės ir užkrauna žmogelį, kalnais dovanų. Pasidžiaugti nelabai lieka laiko, nes vieną po kitos reikia išpakuoti dovanas. Kada džiaugtis, jei dar laukia neišpakuotos? Vos Barborai gimus pradėjau mąstyti apie tai, kaip padaryti šventę tokią, kad jos svarbiausias momentas nebūtų dovanos ir jų laukimas, kaip apsaugoti nuo nusivylimo, atėjus tam tikram amžiui, kai viskas pradeda nepatikti, kaip sužadinti norą ir džiaugsmą pačiai duoti, dovanoti kitam?. Šitie klausimai vis dar man atviri ir neatsakyti. Tačiau šiemet kilo idėja tą davimo impulsą žadinti per Trijų karalių šventę. Mintis buvo tokia, kad mes nuoširdžiai dovanojame simbolines dovanėles keletui žmonių, ir kad šis pavyzdys ilgainiui pažadintų ir vaikų širdelėse norą duoti, pasitenkinimą duodant ir nelaukiant kažko atgal.. Galiausiai mums nelabai pavyko, nes buvom patys apipilti dovanom. Kas nutiko?.

Labai daug mąsčiau apie šitą įvykį, apie savo kaip suaugusiojo jausmus ir sutiktų žmonių reakcijas. pasirodo šitas tikslas yra ne toks paprastas, kaip man galėjo pasirodyti. Mūsų sutikti žmonės labai nustebo išgirdę, ko mes čia norime. Jiems buvo neįprasta, keista, kad čia tokią retai kieno švenčiamą dieną, vyksta tokia akcija. Sunkiausia buvo paimti dovanėlę, nes pirma automatinė reakcija - reikia kažką duoti atgal, o ką nežinau. Niekam net į galvą nešovė, kad čia galėtų būti tiesiog dovana be atlygio, o kam mes pabandėm tai pasakyti, visvien nepatikėjo. Tikriausiai stebėtis nereikėtų. Gyvename visuomenėje ir santvarkoje, kur labai aiškiai parodyta pozicija žmogeliams - už dyką net į nosį negausi. Ir aš taip jaučiuosi, bet kartu jaučiu kad turiu labai gyvą jausmą - džiagsmą - dovanojant, duodant. Tikiu, kad ir kiti žmonės turi, tik greičiausiai ne su nepažįstamais žmonėmis. Ir visgi kaip gražu būtų, kad galiausiai būtume tokioje bendruomenėje, kur atvirai galėtume būti savimi, kai norim duoti, ir kai reikia paimti, kartu pastebėti gražius kitų jausmus, džiaugsmą duodant ir suvokti, kad paimdamas atsakau į tą jausmą ir žmogus gauna geriausią atlygį - pasitenkinimą pačiu procesu, o imantysis savo ruožtu - jaučia ir nuostabą ir džiagsmą, kad kažkas juo rūpinasi..

Mokykime savo vaikus duoti jau nuo dabar - -

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

Žaislai

Beveik kasdien pagalvoju apie šitą reikalą, vadinamą žaislais. Labai svarbus dalykas vaikystėje vaikams, o dar svarbesnis - tėveliams. Tikriausiai nuo pat vaiko gimimo klausiau savęs, kokie čia teisingiausi žaislai yra. Juk norisi visko, kas geriausia, kas kokybiška ir svarbiausiai, šiais laikais, - lavina. Tas lavinimas pasidarė toks svarbus, kad net nujaučiu, neretai pamiršdavau tikrąją paskirtį tų daiktų ir kam jie yra skirti. Dabar suprantu, kad svarbiausia yra džiaugsmas, kurį suteikiam vaikui, kad visai nesvarbu pavadinimas ar pagaminimo šalis. Svarbiausia džiaugtis, negalvoti, kad bus “ant išaugimo”, kaip tarybiniais laikas, pamirškit. Beje kai šiek tiek pasigilinu į žodžio “lavinantis” vartojimą šiandien ir tai, kaip ši sąvoka suprantama, bei kaip ja žaidžiama, apeliuojant į tėvų jausmus, pasidaro aišku, kad tai nereiškia nieko. Faktas yra tas, kad šiandien lavina viskas, o labiausiai tai, ant ko nėra užrašo lavinantis. Šią akimirką kažkodėl nevalingai pagalvojau apie marškinėlius iš Gariūnų su milžinišku užrašu DOLCE&GABBANA…

Spėju, kad daug kam pažįstamas jausmas, kuris apninka staiga, kai suvokiam, jog gyvename žaislų sąvartyne.. Ne? Tai iki to jums liko nedaug, arba jūs susivokėte laiku ir neįsileidžiate į savo namus ŽAISLŲ.

Man asmeniškai labai reikėjo subręsti minčiai, kad iš tiesų vaikai mėgsta kičą, kad juos traukia blizgučiai, todėl kiekvieną kartą atsidūrus parduotuvėje tenka iškęsti reikalavimus noriu to, noriu ano, nepaisant to, kad esmė yra visai ne tame daikte ir ne jo reikalingume.. Pažįstama?

Tai kokie žaislai yra teisingi? Matyt kad vienos nuomonės būti negali. Tai toliau pateiksiu savo pamąstymus..

Mūsų aplinkoje žaislų periodiškai mažėja. Deja nepavyksta iškraustyti iš mūsų asmeninio kambario lėlių kūdikių, bet su tuo aš jau baigiu susitaikyti.. Taigi, kaip ten bebūtų abejonių nekyla dėl tokių dalykų: kaštonai, kankorėžiai, gilės, dėžės, šaukštai, audinių skiautės, skaros, įvairių dydžių medinės kaladėlės, raisčiai, kėdutės, pagalvėlės..

Kai sukrovėme krūvas žaislų į dėžes ir iškraustėme į nesurandamus kampus, pamačiau visai kitokį vaikų pasaulį. Kasdien žiūriu į juos žaidžiančius ir negaliu atsistebėti kiek fantazijos jie turi savo mažose galvelėse. Pavyzdžiui, kaip ir tikrame gyvenime, taip ir vaikų žaidimuose, labai svarbu yra automobilis. Mūsų namuose automobilių yra pačių įvairiausių rūšių: iš pagalvėlių, iš kėdučių, iš dėžių, iš laiptų, iš lankų, iš dirželių, iš medžiagos ir pan. Ir ne tik automobilių, taip pat ir autobusų, traukinių, kartais gal net ir lėktuvų. Viena draugė neseniai pasijuokdama sakė - “sunki vaikystė tavo vaiko”. Gali būti. Kas žino. Bet ar kas galėtų paprieštarauti, jog esant alternatyvai, t.y. stovint dailiam blizgančiam automobiliui namuose, į kurį galima įsėsti, prisisegti diržą ir paspaudus pedalą nuvažiuoti, vaikas tikrai neieškotų kažkokios medinės nedažytos dėžės, į kurią pasikviestų draugą, apsijuostų dirželiu (t.y. prisisegtų diržą) ir besispardydami vaizduotųsi kelionę į kažkur, pavyzdžiui, nupirkti pieno ar į Afriką, kur šilta.

Kaštonai, neįsivaizduoju kasdienybės be kaštonų. Neįsivaizduoju, kaip vaikų kambaryje gali nebūti kaštonų. Kaštoniniai blynai, kaštonianiai pyragai, kiaušinienė, kaštoninės mozaikos, kaštonų masažas pėdutėms, kaštonų pilnas rankinukas, grįžtant iš turgaus  ar mokyklos. Kaštonai kaštonai kaštonai visur.. (Turi vieną trūkumą šitas dalykas - kai reikia juos surinkti..)

Kaladėlės ir kaladės.. Dė jų tikriausiai niekam nekyla abejonių, bet ką su jomis veikti? Paprastai iš jų kažką statom. Statom pastatus, namus, garažus, ypač mažesniems labai patikdavo arkos-vartai, per kuriuos gali pravažiuoti kaladėlinė mašina ir kitoje pusėje išlysti, o dar galima ir pasižiūrėti kiaurai ją ir pamatyti kitoje pusėje sėdintį vaiką arba mamą, labai daug džiaugsmo. Mane visada labai žavėjo kaip vaikai iš kaladėlių stato ne tik namus, bet ir lovas, laiptus ir dar nežinia ką.. Fantastiški statiniai gaunasi.. Kaladėlių pagalba taip pat galima sekti pasakas, aišku, be mūsų didelių čia jau neapsieisi.. Kaladėlės staiga gali virsti bet kuo, žmogeliuku, automobiliuku, tvora, arkliuku, vilku, ar kuo tik mums norisi.. Reikia tik duoti mažą impulsą, visa kita padarys patys vaikai.

Skudurėliai, skaros, pledai ar pan. yra labai svarbūs. Jie reikalingi suvynioti lėlytei, pakloti lovelei, pastatyti palapinei, pasidaryti apsiaustui, suknelei ar sijonėliui ir t.t.

Raisčiai, dirželiai, kaspinai tam, kad galėtų sutvirtinti palapinę, pririšti rogėms virvę, apjuosti lėlytei vystyklus, kad laikytųsi ir dar daugybė dalykų.

Lėlytės. Labai svarbus žaislas tiek mergaitėms tiek berniukams. Žaisdami su lėlytėmis vaikai mokosi rūpintis kažkuo, mokosi kalbėti, bendrauti, kuria ištisus scenarijus žaidimams, gali perkelti savo baimes žaisliukams ir tokiu būdu pranešti apie jas mums. Lėlytės gali būti labai įvairios. Vienas iš įdomesnių variantų, bent jau man, - šaukštų lėlytės, jas galima aprengti įvairiausiais apdarais, jos gali būti ir karalienės ir našlaitėlės ir pakeleiviai ir visa kita. Aš labai džiaugiuosi, kad tėveliai sutiko pasiūti savo vaikučiams po lėlytę (kai jau visos mūsų lėlytės susirinks į krepšį, būtinai įdėsiu jų nuotrauką).

Mašinytės. Mašinytės dar viena labai svarbi žaislų rūšis. Jomis nori žaisti tiek berniukai tiek mergaitės. Nieko nuostabaus, šiais laikais vairuoja visi, ir vyrai, ir moterys. Net klausimo nekyla, kad galėtų būti kitaip. Svarbu yra tai, kad mašinytės turi būti patvarios ir, mano skoniui, medinės. Bet čia jau kaip kam.

Na ir šią akimirką pasijutau, kad neturiu daugiau ką pasakyti.. Šiandien tiek.

Sėkmės :)

Rodyk draugams

Komentarai (0) »